Vilnius

1

Su talesu vaikšto kažkas tavo mūrais. Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste. Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis. Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio; Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda, Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis. Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys Choro dermėj, tavo šventės – budynės, Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai. Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, Apipintas kerpėm ir samanom pilkom; Kiekviena siena – pergamentas, kiekvienas akmuo – šventas raštas, Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia, Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

2

Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste: Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos, Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, – Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą: – Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj, Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam? Ir stovi prieš jį švininis Razielis tamsoj Senais, aptrintais pergamento sparnais, Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio: – Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!.. Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia. Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai, Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų. O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas, Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?

3

Tu esi psalmynas iš molio ir geležies, Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės: Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai; Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti, Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj – – – Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam... Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis – Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės, Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai, Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos – – – Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių: Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos, Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai. Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas, Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj, Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.

4

Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas. Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė; Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai, Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės, Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara. Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis: Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė, Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių – Tai Vilija atsikėlė, miglota ir vėsi. Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom – Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli, Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų. O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei. Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti, Ir tylu, ir tylu – – –

5

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas, Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj: Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai, Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti; Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai, Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys, Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas Ant šventiškai kasdienių vartų miestan. Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, – Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi. O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje? Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį, Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų. Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje. Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

6

Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.

Vertė Alfonsas Bukontas